Trečios klasės projektas “Namai”

Trečios klasės projektas “Namai”

Valdorfo mokykloje vaikai mokosi daug „žemiškų“ dalykų apie žmonių buitį ir ūkį, o trečiųjų metų temos: žemdirbystė, senieji amatai, pasaulio būstai ir namai. Čia teorines žinias  būtina papildyti praktika, t.y. patyriminiais užsiėmimais. Per žemdirbystės periodą mokiniai patys sėja žiemkenčius, susipažįsta su duonos keliu, mokydamiesi apie amatus, lanko skirtingus amatininkus ir patys išbando rankų darbą. Susipažinę su pasaulyje nuo seno statomais namų tipais, trečiokai meistrauja savo NAMELIO MAKETĄ. Galų gale mokslo metus vainikuoja „namo statybų stovykla“, kur visi drauge stato (beviek) tikrą pastatą. 

Vaikai supažindinami su skirtingose pasaulio vietose įprastais namų tipais, aiškinamasi, kodėl žmonių būstai skyrėsi, nuo ko tai priklauso, kokios statybinės medžiagos būdavo naudojamos, kaip jos įtakojo namų formą, dydį, ilgaamžiškumą ir kt. Daug dėmesio skiriama seniesiems lietuviškiems trobesiams. 

Pirmiausia trečiokai aprašo savo svajonių namą. Paskui svarstome, o kokį mažą namelį galima būtų pastatyti ir, kokių priemonių tam reikėtų? Kiekvienas kuria savo projektą. Mokytojų patariami, vaikai gali laisvai pasirinkti darbo priemones, sugalvoti, koks bus jų namas. Čia griežtų taisyklių nėra: visa klasė gali statyti skirtingas egzistuojačių namų tipų „replikas“, arba kiekvienas sukurti savo įsivaizduojamą namą, bet dažniausiai tarp projektų galima rasti įvairių variantų. Taip pat nėra taisyklės, kad statomas būtų būtinai gyvenamasis namas, bet vaikai namą dažniausiai suvokia, kaip skirtą gyventi, tad baigtuose namukuose „apsigyvena“ įvairios būtybės: miškiniai ir nykštukai, burtininkai, atsiskyrėliai ar gyvūnai. Mokytojo užduotis – pasiūlyti kuo daugiau skirtingų „statybinių“ medžiagų ir paskatinti rinktis, sugalvoti kuo skirtingesnius namelius. Įdomu tai, kad didžioji dalis baigtų namelių labai skiriasi nuo pirminės idėjos. Vaikai pamato, kad sunku, o kartais ir neįmanoma įgyvendinti, ką sukuria žmogaus vaizduotė, kad dirbant neretai apriboja techninės galimybės, o tokia situacija atveria tikslingą kūrybiškumą ir moko prisitaikymo prie įvairių sąlygų.

Vaikams labai patinka dirbti rankomis, jie entuziastingai imasi namelių maketų konstravimo. Valdorfo mokykloje yra vertinamos kuo natūralesnės medžiagos, tad „statyboms“ naudojama mediena, akmenys, molis, šiaudai, sąmanos, bet kartais sunkoka išvengti kartono, karštų klijų, lipnios juostos ar kitų darbą palengvinančių priemonių. Vaikai viską dirba patys, dauguma jų pirmą kartą į rankas paima plaktuką ar pjūklą. Jie mokosi matuoti, tiesiai atpjauti, nudrožti, sukalti ir suklijuoti. Tam reikia ir jėgos, ir kruopštumo. Įrankiai tikri, galima susižeisti, labai svarbu mokokytis dirbti saugiai ir ramiai. Dažnai darbai reikalauja pagalbos, o mokytojai tik du, tad natūraliai ir gražiai vaikai imasi padėti vieni kitiems, taip pat dalinasi įrankiais ir priemonėmis, mokosi palaukti savo eilės, planuoti darbus. Kūrybiškai sprendžiamos visokios techninės idėjų įgyvendinimo problemos.  Būna sunku apskaičiuoti laiką ir savo jėgas, bet vaikams labai svarbu pabaigti darbą iki galo, visi įgyvendina savo sumanymus. Svarbi dalis tenka ir darbo vietos pasiruošimui bei susitvarkymui. 

Namelių konstravimo projektas – pirmas didelis savarankiškas mokinių darbas, kuriam jie patys „vadovauja“ ir yra atsakingi nuo pradžios iki pabaigos. Mokytojai čia yra tik pagalbininkai ir patarėjai. Toks darbas labai svarbus trečios klasės mokiniams, nes moko savarankiškumo ir puikiai parodo jų besiskleidžiantį individualumą.

O štai DIDŽIOJO NAMO statymas mokslo metų pabaigoje yra visiškas komandinio darbo rezultatas ir išraiška. Vaikai su mokytojais važiuoja kelioms dienoms į pasirinktą vietą stovyklauti ir statyti statinio. Tai taip pat gali būti įvairūs projektai, nuo slaptos pašiūrės gyvūnų stebėjimui miške iki karkasinio molinio nameliuko. Svarbu, kad sumanymas atitiktų visų jėgas ir, o statinys stovyklos gale būtų pastatytas iki galo. Čia vaikai jau susiduria su tikru fiziniu darbu, nes dabar ne tik įrankiai, bet ir statybinės medžiagos yra tikros, didelės ir sunkios. Su vaikais yra aptariamas projektas, jo įgyvendinimo etapai, pasidalinama darbais, numatomi darbų atlikimo terminai, nes statybų laikas yra ribotas, be to ir pailsėti reikia. Viskam vadovauja suaugęs žmogus. Mokytojai dirba kartu su vaikais, moko, kaip kapoti kirviu, pjūklu pjauti storas šakas, tvirtai rišti virvėmis ir pan. Vaikams dažnai trūksta motyvacijos, ypač kai pavargsta, tad mokytojų užduotis būna dar ir palaikyti pozityvią atmosferą, paskatinti vaikus, taip pat stebėti grupės nuotaiką ir nuspręsti, kada dar galima „paspausti“, o kada geriau visiems mesti darbus ir bėgti maudytis ar padrybsoti pavėsyje. Po visų teorinių žinių apie namų statybas ir net po maketų konstravimo, kuris taip pat reikalauja nemažai pastangų, statydami didelį statinį vaikai pamato, koks iš tikrųjų didelis ir sudėtingas darbas yra tos statybos. Jie patiria, kad yra darbų, kuriuos žmonės gali įveikti tik dirbdami ir galvodami drauge. Gyvenant ir dirbant kartu kelias dienas, išryškėja daug santykių niuansų, charakteriai, įpročiai, vaikai sutvirtėja, įgauna gyvenimiškos patirties. Lipdomas ne tik namas, bet ir bendruomenė. Patirtus iššūkius ir sunkumus vainikuoja stovyklos uždarymo šventė, kai atvažiuoja tėveliai ir visi džiaugiasi pastatytu tvirtu, rimtu statiniu, netrūksta pagyrų ir nuostabos. Tuomet ir vaikai tarsi iš šono pažvelgia į savo darbą – „mes iš tiesų tai padarėme“, „mes galime viską“, „mes esame komanda“ – patiriamas džiaugsmas dėl pabaigto didelio darbo ir rimto rezultato.

Mokytoja Julija