21-28 metai (vystosi Sąvasties dvasia)

Tai laikas, kai statome tvirtus pamatus savo asmenybės vystymuisi vėlesniais metais, jei mums pavyksta sukurti tvirtą pagrindą po kojomis šiame laikotarpyje. Idealiu atveju jauni žmonės pajaučia, kad ateitis yra atvira, visuomet galima keistis ir svajonės gali išsipildyti.

Šiuo laiku svarbu eksperimentuoti su skirtingomis veiklomis, tyrinėti skirtingus įgūdžius ir mokytis iš savo pastangų pasekmių. Tai laikas, kai žmogus palieka tėvų šeimą ir leidžiasi užkariauti pasaulio. Šiuo etapu fiziškai jis yra pats sveikiausias ir stipriausias. Dabar svarbiausia – įsitvirtinti visuomenėje. Tam tikru požiūriu šis gyvenimo ciklas primena pirmąjį, tik tada žmogus formavo fizinį, o dabar kuria visuomeninį savo „kūną“.

28-35 metai (vystosi Gyvasties dvasia)

Maždaug 28 metų amžiaus mes beveik neišvengiamai suabejojame savo kryptimi ir atsiduriame krizėje. Dabar žmogus kiek stabteli, aprimsta. Noras kovoti sumažėja, svarbiausia tampa komfortas, tradicijos. Jaunystės dovanos baigiasi, gyvybinės jėgos silpnėja. Tačiau žmogus pradeda suvokti realias savo galimybes, savo unikalumą ir tai, ką gali gyvenime nuveikti, tad tai gali tapti itin kūrybišku laikotarpiu.

Šis laikotarpis ir asmenybės perėjimas į kitą etapą gali tapti ypač sudėtingi. Kaip suderinti vyriškąją ir moteriškąją savo pusę, kaip patenkinti santykių ir šeimos norą, kaip išlaikyti asmeninės saviraiškos poreikį?

Artėjant trisdešimt penkeriems ir šio etapo pabaigai, mes išgyvename giliausiai įsikūnijusį gyvenimo laiką. Pilnai atvykome į Žemę, o mūsų materialaus gyvenimo svoris ir trauka gali būti labai stiprūs. Sulaukus trisdešimt penkerių, jėgos, kurios vadovavo mūsų fiziniam augimui, pamažu pradeda trauktis.

35-42 metai (vystosi Dvasios žmogus)

Nuo trisdešimt penkerių iki keturiasdešimt dvejų mes esame lemiamame savo tapsmo etape, o kelias į priekį grindžiamas per mūsų individualias pastangas ir pabudimą.

Šiuo laikotarpiu tradicinės šeimos, tautybės, religijos ar socialinės grupės, kadaise apibrėžusios mūsų tapatybę, daro vis mažiau įtakos. Tai ir išlaisvina, ir izoliuoja. Gimsat noras viską pradėti iš naujo, randasi nesaugumo jaumas.

Nors individualybė stiprėja, atsiranda atsakomybės už save iššūkiai. AŠ dabar dirba ties mūsų patirtimis, įgytomis iki 7 metų amžiaus, kurių dauguma yra už mūsų sąmoningos atminties ribų. Pirmieji gyvenimo metai dažnai būna kupini streso, o dabar jų atgarsiai ateina visokiais užmaskuotais būdais: gilia vienatve, netikėta sumaištimi ir nesaugumu, abejonėmis savimi ir netikėtomis naujomis baimėmis.

42-ieji gyvenimo metai yra didžiausias lūžio taškas žmogaus gyvenime. 42-ųjų gyvenimo metų pabaiga yra savotiškai geresnio laikotarpio pradžia. Dabar žmogus turėtų daryti būtent tai, ko nori, ir jam tai sekasi.