42-49 metai (egzistencinė krizė)

Keturiasdešimt antrieji metai žymi lūžio tašką žmogaus gyvenime, tai galima apibūdinti kaip egzistencinę krizę. Kuo labiau žmogus tapatinasi su mano fizine tikrove, galia pasaulyje, materialiniais laimėjimais ir turtais, tuo labiau sielos/dvasios potencialas bus susietas su neišvengiamu fizinio kūno nuosmukiu. Tie, kuriems pavyksta susitaikyti su kūno pokyčiais ir suvokti antrąją jaunystę kaip galimybę atgimti dvasiniam gyvenimui, išlaisvėja ir įgyja antrąjį kvėpavimą.

49-56 metai (palengvėjimo atodūsis)

Daugeliui žmonių šie metai būna kaip palengvėjimo atodūsis. Žmogus įgauna platesnį ir išmintingesnį pasaulio matymą. Šiuo laiku paprastai žmogus ieško ko nors nauja ir gražaus, tobulėja toliau, vėl tampa svarbus jausmų pasaulis, vis labiau rūpinasi ne savo individualiu, o visos žmonijos likimu. Atotrūkis, prasidėjęs keturiasdešimt dvejų metų amžiaus tarp žmonių, kurie laikosi savo vidinės raidos, ir tų, kurie ir toliau laikosi grynai materialios tikrovės, šiame etape pasireiškia vis akivaizdesniais būdais. Tiems, kurie priešinasi nuolatinei savirefleksijai, gali kelti vis didesnę grėsmę kita karta, jie kritiškai žiūri į kitus.

56-63 metai (ryšys su pasauliu)

Šiame laike žmogaus išorinio pasaulio pojūčiai pamažu slopsta, todėl turime atrasti intuityvųjį ryšį su pasauliu.
Žmogų itin stiprina meno terapija, mąstymo pratimai, kūryba.

63-84 metai (tikroji išmintis)

Nuo šešiasdešimt trejų septynerių metų ciklų ribos tampa ne tokios aiškios. Tačiau šie laikotarpiai turi vieną bendrą bruožą: per šį laiką žmogus gali praktikuoti savybes, kurios buvo aiškios pirmajame septynerių metų laikotarpyje, vėlesniai metais antrame septynmetyje ir tt. 84 metais baigiasi didysis žmogaus gyvenimo ciklas (12 ženklų x 7 metai).

Žmogui atsiskleidžia visos gyvenimo paslaptys, tampa suprantami kosminiai, gamtos dėsniai, reiškiniai. Pagaliau ateina tikroji išmintis. Ja reikia pasidalyti su kitais.