Kuo vaikas mažesnis, tuo visi išoriniai veiksniai vaiką įtakoja giliau, sudarydami jo kaip asmenybės pagrindą. Pirmajame septynmetyje svarbu sudaryti tokią aplinką, kurioje gyvybinės vaiko jėgos galėtų formuoti kuo sveikesnį fizinį kūną, kuris vėliau taps tinkamų įrankių tolimesniam vystymuisi ir veiklai.

Su vaiko gimimu gimsta jo fizinis kūnas. Nors ankstyvajame vaiko amžiuje stebime spartų vaiko augimą, jis tarsi stiebiasi į viršų, R. Šteineris tai matė kiek kitaip. Jis teigė, kad iš pradžių mes „augame žemyn“ - kad dvasia po truputį įsikūnija į fizinį kūną, tokiu būdu jį sustiprindama ir kartu suteikdama vaikui didesnį savęs pajautimą.

Per ankstyvas ir akcentuotas intelektualizavimas, apribota galimybė įvairiai judėti ir laisvai žaisti, jutimų ir įspūdžių perkrova bei skurdi, nesuprantama, mėgdžioti netinkama aplinka – tai veiksniai neigiamai veikiantys sveiką vaiko vystymąsi.

Šis amžiaus tarpsnis baigiasi, kai ima kristi pieniniai dantys, vaikas po truputį pradeda mąstyti abstrakčiai, atsiranda gebėjimas sąmoningai įsiminti medžiagą, išorinis saugumas virsta vidiniu saugumu ir noru palikti jau žinomą ir įprastą aplinką, eiti į mokyklą. Tuomet, ties septyneriais metais, gimsta vaiko gyvybinis kūnas: visos jėgos dabar yra nukreipiamos atminčiai, mokymuisi, gebėjimui mąstyti, sąžinei ir empatijai.